Kartais pabūti vienam gali būti gerai bei naudinga.

  Dažnai žmonės nustemba, kai kitas pasako, jog buvo kur nors išėjęs vienas, paprastesnis pavyzdys dialogu:

- Tai kur buvai išėjus?
- Aj, pasivaikščiojau po parką, pakvėpavau grynų oru...
- O tai su kuo?
- Su niekuo, viena buvau.
- Viena?? Tai turbūt visi draugai užsiėmę, ane?
- ...

  Taip ir užsibaigia jau įprastu tapęs pokalbis.

  Nežinau kodėl, bet žmonėms itin keista, jog kitas tiesiog nori pabūti vienas, su savo mintimis, pamedituoti ar panašiai. Juk tiek draugų turi, tai kam čia vienas slampinėji, ar ne? Kartais sunku yra pripažint, kad neteko su kuo nors pasišnekučiuoti, pasijuokti, pasiselfinti, nes vis gi tu VIENAS. Bet ar tai taip blogai, kaip daugelis mano? Ar žodis vienas yra toks jau baisus?
  Žodis vienas, tai ne vienatvė, tai du skirtingi dalykai. Tai gal dėl to žmonės suklaidinami tų dviejų žodžių, taip ir pradeda bijoti?

  Jei esate be galo jau ekstravertiškas žmogus, esate visų vakarėlių, švenčių, plotų ir chebrų centras, aplink jus kiekvieną dieną spiečiasi žmonės, suprantu, būna linksma, daug prisiminimų, daug draugų, ta ta ta... tačiau ar neatsibosta? Ar nesinori pailsėti? Nereikia bijoti pašaipų, komentarų, ar žvilgsnių, galų gale dienos pabaigoje svarbiausia jums yra tai, ką JŪS manote. Na, bent jau turėtų būti.

  Jei vis dar bijote pabūti vienas, nes galvojate, kad amžiams ir liksite vienišas žmogelis, tai paklauskite savęs - ką jūs veikiate su tokiais žmonėmis?
  Bijote juos prarasti, jei tik su jais nepabūsite vieną valandėlę?

  Tikiu, kad dažnai tenka pabūti vieniems, tačiau scroll'inimas pro feisbuko sieną nesiskaito, apskritai sėdėjimas prie telefono ištisą dieną. Bent kartą išeikite iš namų, į lauką, jei įmanoma - be telefono, arba tik su gera muzika, kurią mėgstate ir ausinėmis. Eikite į tokią vietą, kur jums smagu, ramu ir saugu. Ar tai vieta parke, miške, biblioteka ar kavinė - kur tik sugalvojate. Nebijokite ir negalvokite, kad nepažįstamieji jus stebi ir iš jūsų šaiposi, daug kam visai nerūpi ar jūs vieni ar ne.

  Jei nežinote ką veikti būdami vieni, neišsigąskite, galbūt yra dalykų, kuriuos seniai norėjote padaryti, tačiau nepadarėt, tai įvykdykit tuos norus (pvz. nusipirkti skanių saldainių ar ko kito ir juos suvalgyti... visiškai vieniems).
  Yra pilna vietų, kuriose be galo įdomu būti, jas stebėti, tad pafotografuokite, ar tai su fotoaparatu ar su telefonu, nesvarbu ar nesate profesionalas - vistiek turėsite gražių nuotraukų ir prisiminimų.
 Galite pasportuoti, išmankštinti sukietėjusius raumenis. Visada smagu pasivažinėti dviračiais, o būdami vieni galite nevaržomai ir nepriklausomai nuo nei vieno važiuoti ten, kur norite, tik, žinoma, būkite atsargūs.
  Jei norite ramesnio pabuvimo - pasiimkite knygą ar užrašų knygutę, visada kyla įdomių ir keistų idėjų, tad kodėl gi jų neužsirašius.


  Būdami vieni, labiau pažinsite save, sužinosit ir atrasit ką nors naujo, gal net susipažinsite su naujais žmonėmis, tiesiog nereikia bijoti! Nereikia gėdytis ar gėdyti kitų užtai, kad jie yra laisvi ir nevaržomi. Kartais gerai yra pabūti šiek tiek savanaudžiais.
  Tad linkiu jums gero laiko ar tai tik su savimi, ar su draugais, ar su šeima.

- Arielė.

Muzika = Amžinai

EDIT: Aš žinau, kad čia niekas neskaito šito blogo (nes ant tiek blogas XDDD) ir labai juokinga skaityt, ką anksčiau rašydavau, tad jei ir skaitai tai galim kartu pasijuokti iš mano praeitų metų puikaus muzikino skonio. 

VAŽIUOJAM

Muzika niekad man nebuvo tas dalykas, kurį be galo vertinčiau, klausyčiaus kiekvieną dieną ar mėgaučiaus kiekviena jos nata. Tiesiog užkibdavo kokia graži daina ir tiek. Nesistengdavau suprasti dainos, jos žodžių, gražiai skambėdavo melodija ir viskas.

Matydavau visokius banalius paveikslėlius su užrašais, kokia žmonėms brangi yra muzika, kokioj euforijoj jie yra klausydami jos, kaip tai papildo jų sielas (na gal ir ne taip parašyta, bet ar ne tas pats?), tačiau aš taip nesijaučiau. Per daug ir nekreipdavau dėmesio.

Tačiau, dar visai neseniai atradau tokią muziką, kuri ir papildo mane, jaučiuosi rami, laiminga, ypatinga, dažnai labai nostalgiška klausydama tos muzikos, kurią visai netyčia atradau (na tiksliau, man ją parodė, bet anyways). Kad ir vis dar banalūs užrašiukai man tapo suprantami. Anksčiau dainos, žodžiai, eilutės man nieko nereikšdavo, tačiau dabar visa tai lyg atgaiva mano sielai. Muzika, kurios aš klausau, atrodo, lyg suprastų mane, ką aš jaučiu, ką darau, ką noriu daryti. Tai nebe vien graži dainelė, kuri užkibo, tai jau mano kasdienybė, be muzikos aš, kaip dažnas žmogus be kavos kiekvieną rytą - niekas.

Kam smalsu, tai šios dainos (ypač grupė Arctic Monkeys) pakeitė mano mąstymą apie muziką, jos svarbą, taip pat atvėrė duris ir leido man atrasti dar daugiau nuostabių atlikėjų, grupių.

EDIT: Kaip žinia, dainos gali greit ir atsisbosti, jų vietą širdy užima jau kitos, skirtingą reikšmę įgavusios, tad vos ne visos šios dainos, kurias čia išvardinau yra, kad ir kaip gaila tai sakyt, man pasenusios, tačiau vistiek gera prisimint, kaip jos man kažkada daug reiškia. Neskaau, kad Šių dainų nebemėgstu, tačiau nebeklausau taip, kaip anksčiau

• Arctic Monkeys - Despair in The Departure Lounge, 505, Cornerstone. Dėkoju savo sesei už tai, kad netyčiom paleido mašinoje dainą "Do I Wanna Know". Nuo to laiko labiau pradėjau domėtis jų dainomis, klausytis jų over - and - over again.
• Frans - if I were sorry. Taip taip, atrodo net pati "popsiškiausia" eurovizinė daina man tiek daug reiškia. Ši daina iš tiesų daugybę kartų mane nuramino, įkvėpė, atrodė lyg suprastų, ką aš jaučiu. Kiek keista, bet turiu pripažinti - tai viena mano mėgstamiausių dainų. EDIT: kadaise guilty pleasure :)
• Elderbrook - Could
• Tame Impala - The Less I Know The Better
• The strokes - Machu Picchu 
• Extreme - More Than Words
• Jazzu - Muzika Tu
• Two Door Cinema Club - Next Year (RAC remix)

O kaipgi nepaviešinus dabartinių (jau tuoj bus ir buvusių ;D) mano sielai mielų garsų:

• Frank Fitts - Red, Again, Santiago - iš esmės tai visos dainos taip liečia širdį, kad sunku apsakyt, o tos emocijos, kurias aš jaučiu (ir ne tik aš) irgi neapsakomos.
• Kamanių Šilelis - Neištversiu
• Surfaris - Wipe Out ta pradžia pirmąkart labai gąsdino, bet dabar tai veža ;D
• Shigeo Sekito - the word II stulbinanti ramybė ir harmonija
• Abudu - Tu miegi ŠIURPAI. Nuo pat pradžių, kai suskamba bosas, tai numirt galima, supranti???

Arba imkit ir klausykit mano >> playlist'o <<

Džiaugiuosi už tuos, kurie, kaip ir aš esate euforijoj, bei linkiu tiems, kas dar neatrado, surasti tokią muziką, kuri būtų Jums lyg antroji pusė. 

- Arielė.

Susipažinkime

  Įspėju: išpilu viską, kas krenta ant liežuvio galo, todėl nenustebkit jei nuo šilto prisistatymo tai gali virsti iki tikros virtinės ir filosofavimo valandėlės. Šiame puslapyje aš atskleidžiu save ir noriu, kad priimtumėte mane tokią, kokia esu. 

Sveiki. Pagaliau prisiverčiau atsisėsti ir rašyti. Nenutuokiu, ką dar noriu ir ketinu rašyti šioje stebuklų pilnoje planetoje - Internete (žiūrėsim, kaip seksis), todėl pradėsiu nuo to, kas aš esu.

  Taigi, mano vardas Arielė Ugnė. Toliau vadinsiuosi tiesiog Ariele (na, kartais ir Ugne), jei kur ir prireiks. Visada mėgstu prisistatyti abiem vardais. Atskirai jie ne tokie ypatingi kaip kartu, todėl dėkoju mamai. Mano vyresnieji brolis ir sesė turi po du vardus, todėl, kai gimiau aš, privalu buvo duoti ir man du vardus, taigi štai tau!

  Man 14 metų, nors nieku gyvu man tiek joks blaiviai mąstantis žmogus neduotų. Tai dėl nelemto mano ūgio. Bet man patinka. Man patinka tai, kokia aš esu. Su visais savo trūkumais ir privalumais, ir tai svarbiausia. Visi turėtume save mylėti, tokius, kokie mes esame, (gal kokį milijoninį kartą kartojama) kodėl mes turime save lyginti su tais, kurie tik ir trokšta, žmonių dėmesio, yra tušti ir niekaip negali patenkinti savimeilės, egoizmas ir godumas tik ir išžudo paskutiniąsias smegenų ląsteles. Po truputį virsta zombiais ir taip iki grabo galo (kurio dar nematyti) aklai ir lekia paskui įsivaizduojamą, bet neegzistuojančią realybę.

  Tiesa, grįžkim prie temos: jau ilgai ketinau pradėti rašyti blogą, tačiau niekaip ir neprisėsdavau. Paprasčiausiai nežinojau, ką rašyti. Na ir dabar nežinau, bet tik pažiūrėk, kaip viskas išsirutuliojo! 

  Mane įkvėpė keli žmonės, rašantys savo blogus. Tiesiog norisi su jais čia akis į akį pasišnekėti, paplepėti. Na, vienas iš jų mano sesuo, tačiau, ji taip ir apleido savo puslapėlį. Deja.

  Galiu pasakyti, kad esu betvarkė mylinti tvarką. Taip, taip, gerai supratote. Aš nesu pastovi, dar ieškau savęs, juk esu dar palyginti leliukas. Mėgstu keisti nusistovėjusią tvarką. Vien įžengus į mano kambarį rasi ten maišalynę ir to, ir ano. Visai neseniai, nusprendžiau nuplėšti nuo sienos visus savo "dizainiškus" paveikslėlius (nesakau, ta siena tikrai atrodė šauniai), tačiau jau noriu minimalizmo ir šiek tiek prie to keliauju. Ta visa betvarkė greitai atsibosta, kaip ir ta mintis, jog labai norėjau ryškiai rožinės spalvos sienos. Kurios taip, dėkui visų aukščiausiųjų dvasių (ir dar mano nuostabios mamos) ir neturėjau. 

  Esu labai nekantrus vaikas ir neišlaukiu tinkamo momento, paskubu, o tai skaudžiai atsiliepia. Matau, kaip skubu ir čia rašydama. Tačiau nežinau, kodėl skubu. Gal noriu būti pirmesnė, bet kas iš to? Ką noriu pralenkti?? Bet juk visada galima pasitaisyti, ar ne? Tai ko gi laukti? (Va kas dedasi mano smegeninėje. Oh well).

  

  Visos mano mintys susilieja vena su kita, bėga viena kitai ant kulnų. Tačiau tikiuosi supratote, ką norėjau pasakyti, koks jau tas mano augantis būdas, dar besiformuojantis ir vis minimalistiškesnis.   Ačiū, kad perskaitėte ir iki kito mano penkių grūdų košės minčių išliejimo ant balto lapo, dar kitaip - karto!

Arielė.