Įspėju: išpilu viską, kas krenta ant liežuvio galo, todėl nenustebkit jei nuo šilto prisistatymo tai gali virsti iki tikros virtinės ir filosofavimo valandėlės. Šiame puslapyje aš atskleidžiu save ir noriu, kad priimtumėte mane tokią, kokia esu.
Sveiki. Pagaliau prisiverčiau atsisėsti ir rašyti. Nenutuokiu, ką dar noriu ir ketinu rašyti šioje stebuklų pilnoje planetoje - Internete (žiūrėsim, kaip seksis), todėl pradėsiu nuo to, kas aš esu.
Taigi, mano vardas Arielė Ugnė. Toliau vadinsiuosi tiesiog Ariele (na, kartais ir Ugne), jei kur ir prireiks. Visada mėgstu prisistatyti abiem vardais. Atskirai jie ne tokie ypatingi kaip kartu, todėl dėkoju mamai. Mano vyresnieji brolis ir sesė turi po du vardus, todėl, kai gimiau aš, privalu buvo duoti ir man du vardus, taigi štai tau!
Man 14 metų, nors nieku gyvu man tiek joks blaiviai mąstantis žmogus neduotų. Tai dėl nelemto mano ūgio. Bet man patinka. Man patinka tai, kokia aš esu. Su visais savo trūkumais ir privalumais, ir tai svarbiausia. Visi turėtume save mylėti, tokius, kokie mes esame, (gal kokį milijoninį kartą kartojama) kodėl mes turime save lyginti su tais, kurie tik ir trokšta, žmonių dėmesio, yra tušti ir niekaip negali patenkinti savimeilės, egoizmas ir godumas tik ir išžudo paskutiniąsias smegenų ląsteles. Po truputį virsta zombiais ir taip iki grabo galo (kurio dar nematyti) aklai ir lekia paskui įsivaizduojamą, bet neegzistuojančią realybę.
Tiesa, grįžkim prie temos: jau ilgai ketinau pradėti rašyti blogą, tačiau niekaip ir neprisėsdavau. Paprasčiausiai nežinojau, ką rašyti. Na ir dabar nežinau, bet tik pažiūrėk, kaip viskas išsirutuliojo!
Mane įkvėpė keli žmonės, rašantys savo blogus. Tiesiog norisi su jais čia akis į akį pasišnekėti, paplepėti. Na, vienas iš jų mano sesuo, tačiau, ji taip ir apleido savo puslapėlį. Deja.
Galiu pasakyti, kad esu betvarkė mylinti tvarką. Taip, taip, gerai supratote. Aš nesu pastovi, dar ieškau savęs, juk esu dar palyginti leliukas. Mėgstu keisti nusistovėjusią tvarką. Vien įžengus į mano kambarį rasi ten maišalynę ir to, ir ano. Visai neseniai, nusprendžiau nuplėšti nuo sienos visus savo "dizainiškus" paveikslėlius (nesakau, ta siena tikrai atrodė šauniai), tačiau jau noriu minimalizmo ir šiek tiek prie to keliauju. Ta visa betvarkė greitai atsibosta, kaip ir ta mintis, jog labai norėjau ryškiai rožinės spalvos sienos. Kurios taip, dėkui visų aukščiausiųjų dvasių (ir dar mano nuostabios mamos) ir neturėjau.
Esu labai nekantrus vaikas ir neišlaukiu tinkamo momento, paskubu, o tai skaudžiai atsiliepia. Matau, kaip skubu ir čia rašydama. Tačiau nežinau, kodėl skubu. Gal noriu būti pirmesnė, bet kas iš to? Ką noriu pralenkti?? Bet juk visada galima pasitaisyti, ar ne? Tai ko gi laukti? (Va kas dedasi mano smegeninėje. Oh well).
Visos mano mintys susilieja vena su kita, bėga viena kitai ant kulnų. Tačiau tikiuosi supratote, ką norėjau pasakyti, koks jau tas mano augantis būdas, dar besiformuojantis ir vis minimalistiškesnis. Ačiū, kad perskaitėte ir iki kito mano penkių grūdų košės minčių išliejimo ant balto lapo, dar kitaip - karto!
Arielė.
